LTMA akademikas doc. dr. Enrikas Jaronis

In memoriam ENRIKAS JARONIS (1921–2007)

LTMA akademikas doc. dr. Enrikas JaronisAtmintis

Tai buvo liūdna kovo 17-osios diena. Tądien į Senąją Varėną atsisveikinti su kovo 15 d. mirusiu savo mokytoju doc. dr. Enriku Jaroniu iš visos Lietuvos suvažiavo jo mokiniai ir buvę bendradarbiai – ultragarsininkai. Visų jį pažinojusių atmintyje Enrikas Jaronis išliko kaip labai kuklus, pedagogo talentu apdovanotas, ypatingo pareigos jausmo humanistas. Per 30 metų vadovaudamas Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Probleminei prof. K. Baršausko ultragarso laboratorijai, jis sukūrė stiprią Lietuvos ultragarsininkų mokyklą, kurią „baigė“ visa plejada šiandien garsių mokslininkų ir pedagogų. Laboratorijoje vyravo demokratiškas kūrybinės laisvės klimatas, kuriame nevaržoma kūrybinė mintis galėjo pakilti iki mokslinių atradimų lygio. Jam tiesiogiai vadovaujant šalia artimos ultragarso interferometrijos susiformavo naujos perspektyvios mokslinių tyrimų kryptys: pjezoelektrinių keitiklių, akustooptikos, ultragarso bioinžinerijos, impulsinių matavimų, akustinės lokacijos, paviršinių akustinių bangų. O kaip nuoširdžiai E. Jaronis džiaugėsi kiekvienu savo mokinio pasiekimu, kiekvienu palydėtu į gyvenimą mokslų daktaru, profesorium!

Gimęs 1921 m. spalio 10 d. ir užaugęs Pasvalyje Enrikas dar vaikystėje atkreipė į save dėmesį polinkiu į techniką. Neramiais 1940 m. baigė vietinę Pasvalio aukštesniąją komercijos mokyklą, bet per karą nebuvo galimybių siekti savojo tikslo. 1944–1945 m. dėstė fiziką Biržų vidurinėje mokykloje. Tik 1950 m. baigė Kauno valstybinį universitetą, tapo elektrinių įrengimų inžinieriumi ir buvo paskirtas dirbti universiteto Fizikos katedroje. Vadovaujant prof. K. Baršauskui parašė ir 1958 m. apgynė disertaciją ultragarsinės interferometrijos srityje. Jam suteiktas gamtos mokslų kandidato laipsnis (1993 m. nostrifikuotas į mokslų daktaro). 1960 m. E. Jaronis paskirtas naujai įkurtos Probleminės ultragarso laboratorijos vedėju, o 1961 m. jam suteiktas pedagoginis docento vardas. Su ultragarso tyrimais buvo susietas visas mokslininko gyvenimas ir veikla iki išėjimo į pensiją 1984 metais.Enrikas Jaronis Per šį laiką jis buvo nuolatinis Lietuvos mokslų akademijos Ultragarso fizika ir technika tarybos narys, tapo Respublikinės mokslo premijos (1969 m.) ir Lietuvos Ministrų tarybos premijos (1988 m.) laureatu.

E. Jaronio vadovaujama Probleminė prof. K. Baršausko ultragarso laboratorija metai iš metų buvo pripažįstama geriausiu moksliniu kolektyvu universitete. Jam vadovaujant Lietuvoje surengtos dvi tarptautinės ultragarsinių pasiekimų parodos, rengiamos nuolatinės sąjunginės mokslinės konferencijos ultragarsinės spektroskopijos klausimais, išleista 16 tomų Lietuvos mokslo žurnalo Ultragarsas. Todėl karjeros apogėjuje E. Jaronio apsisprendimas dėl pensijos ir persikėlimo gyventi iš Kauno į tolimą Senąją Varėną buvo didelis netikėtumas visiems jo mokiniams. Šis žingsnis parodė jo tvirtą valią priimant svarbius gyvenimo sprendimus. Pasitraukęs iš vadovaujančių pareigų E. Jaronis paliko kūrybingą mokslinį kolektyvą, kuris tęsia jo stipriai įsuktą ultragarso mokslo kryptį ne tik Ultragarso mokslo centru tapusioje mokslininko vadovautoje laboratorijoje, bet ir daugelyje Kauno technologijos universiteto katedrų, naujuose mokslo institutuose, kur dirba jo mokiniai.

Galima buvo manyti, kad E. Jaronis, iš prigimties mylėjęs gamtą, panoro būti arčiau jos, pabėgti nuo miesto šurmulio, ramiai gyventi kartu su žmona Gražina, taip pat mokslininke, ir dviem užaugintais vaikais. Tačiau greitai paaiškėjo, kad iškeitęs administracinį darbą į užtarnautą poilsį, dr. Enrikas Jaronis nė nemanė atsisakyti mokslinio darbo. Mokslinis interesas buvo užkoduotas jo genuose, o atsisakęs daug laiko ir energijos reikalaujančių pareigų pasijuto tarsi įgijęs sparnus naujam skrydžiui. Negalima atsistebėti gyvybingumu, apėmusiu jį susižavėjus alternatyvios energijos šaltinių vystymo problemomis Lietuvoje. Jis žvelgė toli į ateitį, matė problemas, su kuriomis anksčiau ar vėliau susidurs nepriklausomos Lietuvos valstybė, neturinti nuosavų tradicinių energijos šaltinių – anglies ir dujų. Jis įtikėjo, kad atsikurianti vėjo ir saulės energija gali būti perspektyvūs faktoriai Lietuvos energetikos ateičiai. 1998 m. E. Jaronis tapo Europos Sąjungos Atsinaujinančių energijos šaltinių centro Lietuvos grupės nariu, 1992–2002 m. buvo Lietuvos Žemės ūkio rūmų tarybos energetikos klausimais narys, dalyvavo Lietuvos nacionalinės Saulės programos parengime, tarptautiniame seminarų cikle Danijoje. 1999–2000 m. vadovavo PHARE Partnerystės programos projektui, o 2002–2004 m. – Lietuvos Respublikos Aplinkos ir Ūkio ministerijų remiamiems projektams rengiant seminarus, ekspozicijas, konferencijas tarptautinėse parodose LITEXPO. Už aktyvią veiklą ekologiškos energetikos srityje gavo Statybos ir urbanistikos ministerijos (1998 m.), Varėnos rajono mero (1999 m.) padėkas. Už nuopelnus vystant alternatyvių energijos šaltinių tyrimus Lietuvos taikomųjų mokslų akademija 2002 m. jam suteikė akademiko vardą.

Enrikas Jaronis aktyviai dalyvavo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio draugijos Varėnos skyriaus veikloje. Jo iniciatyva įsteigta veikia Sodybos energetikos draugija, Žaliosios sodybos fondas.

Mirė doc. dr. Enrikas Jaronis savo poste, darydamas pranešimą apie akademiką prof. Aleksandrą Čyrą jo gimimo 80-čiui Varėnos bibliotekoje surengtoje mokslinėje konferencijoje.

Su gilia artimųjų, bendradarbių, Varėnos visuomenės pagarba palydėtas į amžinojo poilsio vietą šeimos kape, ant aukšto Seiros kranto Leipalingio kapinaitėse. Šilti, kupini užuojautos ir paguodos artimiesiems žodžiai, išsakyti Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios klebono kun. Pranciškaus Čivilio, Kauno technologijos universiteto prof. Arūno Lukoševičiaus atsisveikinimo kalba suteikia viltį, kad Enrikas Jaronis ilgai išliks mūsų atmintyje, bus su mumis, rodys mums gerąjį Gyvenimo pavyzdį.

Prof. Stanislovas Sajauskas

Nuoroda (“Mokslo Lietuva 2007 m. birželio 1 – 13 d. Nr. 11 (367)“)–>

Scroll Up